Kaip paruošti vaiko aplinką namuose remiantis Montessori metodu

Vos gimus vaikui prasideda Žmogaus savikūra, todėl labai svarbu nuo pat pirmųjų dienų sukurti aplinką, kurioje vaikas galės patenkinti poreikius, kylančius iš jo raidos etapo charakteristikos. Pati pirmoji vaiko aplinka – tai motinos kūnas, tačiau vos įžengus į mūsų pasaulį reikia puoselėti ne tik emocinę aplinką, bet ir užtikrinti tam tikrus fizinės aplinkos elementus, kurie yra svarbūs besivystančiai asmenybei. Jau žinome, kad nepaisant to, kad kūdikis mums atrodo bejėgis, jo psichinė galia yra itin stipri. Savikūros procesas vyksta per tai, ką vaikas aptinka aplinkoje, t.y. jo elgesys formuojasi per santykį su aplinka. Svarbu pastebėti, kad vaikai itin jautrūs tvarkai, kuri yra aplink juos; kalbai, kurią naudojame, mandagumui, kurio norime juos išmokyti patys būdami grakštūs ir mandagūs savo aplinkoje. Ypatingą reikšmė teikiama daiktams vaiko aplinkoje, priemonėms, su kuriomis vaikas gali ne tik patenkinti savo fizinės raidos poreikius aktyviai veikdamas, bet ir įprasminti bei kurti savo dvasinį pasaulį. Pasiūla mažų vaikų lavinamosios aplinkos kūrimui yra be galo didelė, tad išsirinkti, ko iš tikrųjų reikia mano vaikui, tikrai sudėtinga. Nuo dainuojančių ar kalbančių lavinamųjų žaislų iki vibruojančių gultukų, kurie neva padeda išlaikyti vaiką ramų. Taigi kyla klausimas: ko reikia mūsų vaikui?

Šįkart norime pasidalinti ankstyvojo vaikų ugdymo tyrėjos, Montessori lektorės Heidi Philippart mintimis, kaip įrengti vaiko aplinką namuose. Taisyklė, kuri galioja bet kuriam amžiaus tarpsniui – visų pirma vaiko kambarys turi būti estetiškas, tvarkingas ir jaukus. Aplinka turi būti lanksti ir gebanti prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių. Vaiko kambarys turi atspindėti jūsų kultūrą, tačiau tuo pačiu būti praktiškas ir atliekantis savo funkciją. Tuo tarpu toliau atkreipsime dėmesį į tai, kas svarbu skirtinguose amžiaus tarpsniuose.

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite laikymo pagalvėlę (orig. topponcino), kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Laikymo pagalvėlė padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaiko kambaryje reikėtų įrengti atskiras erdves:

Miegojimo erdvė. Siūlome vengti įprastinių lovelių su rėmais. Miegui ant žemės patieskite čiužinį, kuris leis vaikui laisvai judėti miegant (vėliau pačiam priimti sprendimą kada atsikelti ir išropoti), o kartu leis stebėti kambario aplinką. Pirmuosius mėnesius galite naudoti krepšį (vad. Mozės krepšį), kuriame vaikas gali laisvai stebėti viską kas yra aplink, jo matomo vaizdo neužstoja lovelės rėmai ar sienelės, jis yra patogus persinešti, kai dirbate virtuvėje ar kitame kambaryje. Taip vaikas nepatirs vienišumo ir atstūmimo, paliktas savo kambaryje įtaisytame „kalėjime“. Šiuo aspektu svarbiausia yra ne pati lovelė ar jos forma, o mūsų požiūris į ką tik gimusį mažylį, juk jis yra ne daiktas, kurį kažkur padedame, kad galėtume „normaliai“ gyventi savo įprastinį gyvenimą. Vaiko gimimas keičia mus, įžengiame į motinystės kelią, kuriame yra nemažai tarnystės ant mūsų rankų augančiam žmogui.       

Maitinimo erdvė.  Tai ypatingo ryšio erdvė tarp motinos ir vaiko. Įsirenkite patogų krėslą, kuriame žindysite kūdikį, šalia gali būti stalas, su pamerktomis gyvomis gėlėmis, užrašų knygelė jūsų mintims. Šioje erdvėje, kaip ir kitose, venkite mobiliųjų prietaisų, susitelkite į santykio su vaiku kūrimą, skirkite save vaikui.

Higienos priežiūros erdvė. Tai jums patogus vystymo stalas. Kūno lietimas yra labai jautrus momentas kiekvienam žmogui, būkite švelnūs, kalbinkite, kurkite santykį. Siūlome jog vystydami kūdikį į jų žiūrėtumėte tiesiai, ne šonu. Vystymo erdvėje vaiko akių lygyje gali būti įvairių paveikslų, kurie įjaukintų erdvę. Pasistenkite, kad vystymui reikalingos priemonės būtų tvarkingai išrūšiuotos (sauskelnės, kremukai, aliejukai), kad aplink save kūdikis matytų esant tvarką. 

Judėjimo erdvė. Šią erdvę įrenkite kambaryje ant žemės patiesdami ploną čiužinuką ar didesnį neslidų kilimėlį, kuris būtų ne per minkštas, kad vaikas galėtų laisvai atlikti pirmuosius savo judesius. Šalia aktyvios judėjimo erdvės, ant sienos pritvirtinkite veidrodį, kur vaikas galėtų stebėti ir matyti save. Greta ant sienos rekomenduojama priklijuoti juodai baltus paveikslėlius, kuriuos kūdikis galėtų tyrinėti. Ten pat gali būti ir medinis stovas su kabančiais daiktais (nebūtinai žaislais). Rekomenduojama vengti stiprius garsus ar šviesas skleidžiančių žaislų, nes jie gali labiau dirginti vaiko sąmonę, nei padėti lavintis. Nepamirškite, kad vaikui maloniausias motinos ir tėčio balsas. Ši erdvė yra aktyvioji zona, kur vaikas lavina savo judesius, tad būdami šalia skatinkite savo kūdikį judėti, kalbinkite ir žaiskite drauge.      

5-12 mėnesių vaiko erdvė

Šio amžiaus vaiko erdvėje išlieka tos pačios zonos, tačiau vaikas pradeda daugiau judėti, todėl įsitikinkite, ar vaiko kambarys yra pakankamai saugus. Atsigulkite vaiko lygyje ir įvertinkite kaip atrodo aplinka iš vaiko perspektyvos. Uždenkite įvairias nesaugias vietas, tokias kaip elektros kištukai ir pan. Viskas, kas yra vaiko kambaryje, turi būti atvira vaikui naudotis ir tirti. Šalia vystymo stalo galite padėti mažą kėdutę, ant kurios sėdėdamas vaikas su suaugusiojo pagalba gali apsirengti. Šalia žindymo erdvės atsiranda mažas stalelis su kėde, kurie gali tapti vaiko užkandžių vieta. Išlikusi tokia pati miegojimo erdvė suteikia vaikui galimybę pačiam nubudus laisvai išropoti iš lovos į judėjimo-aktyviąją  erdvę bei norint miegoti, pačiam savarankiškai atsidurti joje, be suaugusiojo įkėlimo į lovelę.

Judėjimo erdvė. Šiame laikotarpyje itin greitai kinta vaiko fiziniai gebėjimai, jis sėdasi, mokosi pats atsistoti. Todėl prie veidrodžio rekomenduojama įtaisyti buomelį (ramstį), už kurio laikydamasis vaikas pats galės atsistoti ir laikydamasis žengti pirmuosius žingsnius. Kambaryje gali būti vienas ar keli neaukšti, minkšti pufai, kurie taip pat padės vaikui laikytis stojantis. Svarbu, jog vaikas bandytų stotis savo jėgomis, o ne keliamas ar laikomas suaugusiojo. Šioje erdvėje taip pat siūloma įtaisyti lentyną knygelėms, pakabinti nuotraukų, paveikslėlių ar paveikslų, kurie telkia vaiko dėmesį ir žadina smalsumą.

12 – 36 mėnesių vaiko aplinka

Šio amžiaus vaikai ypač daug juda, tampa savarankiškesni, todėl vaiko aktyvi aplinka nebėra tik jo kambaryje, tai – visi namai. Norint pritaikyti namų erdves vėlgi vertėtų pažvelgti į savo namus iš vaiko ūgio perspektyvos. Namų aplinka turi kiek įmanoma sudaryti sąlygas vaikui pačiam veikti, pavyzdžiui: žemai nuleista pakaba jo paltui prieškambaryje, laiptelis prie virtuvės stalo, kuris leistų jam įsitraukti į maisto gaminimo procesą, įsipilti vandens ir pan. Vaiko kambaryje gali atsirasti žema lentynėlė su skyreliais, kurioje būtų laikomos vaikui lengvai pasiekiamos įvairios veiklos priemonės; veidrodis, kuriame vaikas mato visą save visu ūgiu. Drabužių spintelė turi būti žema ir pritaikyta vaikui pačiam pasiimti drabužius. Jei naudojate komodą su stalčiais, rūbus sudėkite tokiame lygyje, kad vaikas galėtų juos pasiekti. Reikėtų sudaryti sąlygas jam pasirinkti drabužius, tačiau nesudarant pernelyg daug pasirinkimo variantų. Šiuo laikotarpiu vaikai išgyvena jautrųjį periodą tvarkai, todėl namuose ir vaiko kambaryje visi daiktai turi turėti savo nekintamas vietas, į kurias sugrįžtų juos panaudojus. Kai vaikas savarankiškai užsiima su  priemonėmis, kurios padeda jam lavinti smulkiąją motoriką ir aktyviai dalyvauja asmenybės savikūros procese, svarbu stebėti vaiką ir neįsiterpti. Tai ypatingai svarbus vaiko gebėjimo susikaupti laikotarpis. Nesikiškite veiksmais ar žodžiais, kai vaikas veikia. Atminkite, „kai supjaustai už mane, parašai už mane, surandi už mane, atidarai už mane, užriši už mane.. Viskas, ką išmokstu, yra tai, kad tu gali už mane padaryti geriau.“ Leiskite vaikui kiek įmanoma veikti savarankiškai ir įtraukite vaiką į savo šeimos kasdienį gyvenimą.

Kasdien siekdami būti tobulais tėvais, užtikrinti vaiko lavinimą ir patenkinti visus poreikius dažnai išvargstame ir nebeišlaikome emocinio stabilumo. Orientuokite save į vaiko pažinimą, matykite jame žmogų, kuris dar bus, neuždarykite kelių jo asmenybės savikūrai. Permąstykite savo kasdienį elgesį, ar savo žodžiais ir veiksmais neįžeidžiate vaiko orumo, o sudarote sąlygas jo, kaip savarankiškos asmenybės augimui. Natūralu, jei skaitant šį tekstą iškilo klausimų, pvz: o kodėl vaikui reikalingas veidrodis, kuo blogai lovytė su aukštais rėmeliais, o kokias lavinamąsias priemones duoti vaikui ir kada ir t.t. Šiuo tekstu nesistengiame pateikti recepto, reklamuoti konkrečių žaislų ar daiktų, bet kviečiame permąstyti kasdienybės detales, kurios gali padėti įnešti daugiau ramybės į namų aplinką, kurti ją tokią, kuri būtų savaime tenkinanti vaiko poreikius, o drauge pakviesti būti montessori ugdymo dalimi net tada, kai nelankote Montessori ugdymo sistemą taikančios įstaigos. Nes Montessori ugdymas prasideda namuose!

Jeigu norėtumėte burtis į mamų, auginančių 0-3 m. amžiaus vaikučius ir norinčių eiti Montessori ugdymo keliu grupę, lauksime jūsų registracijos  https://forms.gle/eJeqpQtRYZjRP9dZA

Skaitantiems angliškai rekomenduojame:

http://www.aidtolife.org

https://www.themontessorinotebook.com

Gyvenimo praktikos pratimai

Šiuo laikotarpiu internetas mirga nuo pasiūlymų, ką galima nuveikti su vaikais namuose. Visgi nesvarbu kokia tai būtų veikla: virtualūs muziejų turai, gamtos tyrinėjimo užduotys, online mankštos ar virtualios pamokos – visa tai reikalauja ne tik pačių vaikų, bet ir tėvų įsitraukimo. Turime aiškinti, komentuoti, atsakinėti į klausimus, skatinti susikaupti ir nesiblaškyti. Nors visą dieną leidžiame namuose, laiko tikrai nepadaugėjo, tiesa? Šiuo laikotarpiu tampame vaikų ugdymo palydėtojais, perimdami šią funkciją iš auklėtojų ir mokytojų. Natūralu, kad tai gali sukelti stresą, nes prie kasdienių buities darbų ir, dažnu atveju, profesinio darbo, prisidėjo ir tai, ko įprastai mes neatliekame – dabar organizuojame vaikų užimtumą, kad išlaikytume darną namuose, o, jei auginame mokyklinio amžiaus vaikus, tampame atsakingi ir už jų mokymąsi. Vis dėlto įtampa, atsiradusi dėl mėginimo suspėti atlikti visas mums tekusias pareigas, dažnai būna susijusi su tuo, kad norime atskirti vaikų ir savo veiklas. Ieškome, kuo galėtume užimti ir sudominti mažuosius bent valandėlei, kad tuo metu galėtume paruoši pietus, išplauti grindis ar sulankstyti skalbinius, visai pamiršdami, jog jiems šios veiklos iš tiesų ne mažiau įdomios (o dažnu atveju ir gerokai įdomesnės) nei „lavinantys pratimai”. Dabar, kai ekrano laiko dėl ugdymo persikėlimo į virtualią erdvę (arba dėl to, kad norime šiek tiek tylos namuose) tikrai padaugėjo, rekomenduojame kuo daugiau sumažinti ekrano naudojimą pramogai, t.y. animaciniai filmukai, lavinančios laidelės ir kt. ir vietoje to pakviesti vaikus prisidėti prie buities darbų atlikimo. Gyvenimo praktikos pratimai yra itin svarbi patirtinio Montessori ugdymo dalis. Gyvenimo praktikos pratimai turi savo erdvę kiekvienos amžiaus grupės Montessori erdvėje ir yra integruoti į daugybę vaikų veiklų ir atsakomybių. Džiugu, jog šią ugdymo sudedamąją dalį galima lengvai įgyvendinti namuose. Ši veikla padeda vaikams išsiugdyti tikslingus gyvenimo įgūdžius, padedančius nuolatos augti ir tobulėti. Gyvenimo praktikos pratimai apima smulkiosios motorikos ir judėjimo, koordinavimo, planavimo ir problemų sprendimo tobulinimo įgūdžius. 

Gyvenimo praktikos pratimų veikla:

  • Puoselėja vaikuose esantį prigimtinį tvarkos pojūtį;
  • Ugdo gebėjimą suvokti veiksmų seką ir ją įgyvendinti;
  • Lavina koncentraciją;
  • Stiprina fizinę nepriklausomybę nuo suaugusiojo;
  • Skatina tobulinti smulkiosios motorikos valdymą;
  • Sudaro galimybes planuoti ir vykdyti įvairias užduotis.

Gyvenimo praktikos sritis taip pat suteikia vaikams realią galimybę prisidėti prie šeimos gyvenimo. Šiai veiklai būdingas itin svarbių kompetencijų tobulinimas: sprendimų priėmimas, organizavimas, problemų sprendimas, impulsų valdymas, bendradarbiavimas ir komunikacija. Šie įgūdžiai yra vaiko akademinio mokymosi pagrindas.

 

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite topponcino, kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Topponcino padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaikai geriausiai mokosi stebėdami, todėl paprašykite, kad jie stebėtų, kaip atliekate darbus, o tada leiskite jiems tai atlikti! Praktinis gyvenimas įtraukia vaikus į visus ugdymo etapus, o užduotys sudaromos atsižvelgiant į jų gebėjimo koordinuoti savo judesius ir pasiekto savarankiškumo lygmenį. Įvairios gyvenimo praktikos  veiklos namuose skatina vaikų įsitraukimą, atsakomybę, bendrą patirtį su šeima ir pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikams paaugus, ši veikla natūraliai lemia jų sąmoningą įsitraukimą į savanorystę ir bendruomenę. Daugeliui šių gyvenimo praktikos veiklų patirtis yra jų suvokimo apie visuomenę ir asmeninės gyvenimo vizijos pagrindas. 

Taigi jei ir šiuo metu jūsų mažieji nerimsta prašinėdami užkandžių – pasiūlykite jiems juos pasiruošti patiems. Jei vyresnėlis bando mokytis, o mažylis vis trukdo susikaupti – pakvieskite šį su jumis iškepti pyragą. Jei vis girdite, mama, neturiu ką veikti, o jūs plėšotės nežinodami, ar baigti siurbti namus, ar visgi skirti laiko vaikui – paprašykite pagalbos tvarkant namus.