Kaip paruošti vaiko aplinką namuose remiantis Montessori metodu

Vos gimus vaikui prasideda Žmogaus savikūra, todėl labai svarbu nuo pat pirmųjų dienų sukurti aplinką, kurioje vaikas galės patenkinti poreikius, kylančius iš jo raidos etapo charakteristikos. Pati pirmoji vaiko aplinka – tai motinos kūnas, tačiau vos įžengus į mūsų pasaulį reikia puoselėti ne tik emocinę aplinką, bet ir užtikrinti tam tikrus fizinės aplinkos elementus, kurie yra svarbūs besivystančiai asmenybei. Jau žinome, kad nepaisant to, kad kūdikis mums atrodo bejėgis, jo psichinė galia yra itin stipri. Savikūros procesas vyksta per tai, ką vaikas aptinka aplinkoje, t.y. jo elgesys formuojasi per santykį su aplinka. Svarbu pastebėti, kad vaikai itin jautrūs tvarkai, kuri yra aplink juos; kalbai, kurią naudojame, mandagumui, kurio norime juos išmokyti patys būdami grakštūs ir mandagūs savo aplinkoje. Ypatingą reikšmė teikiama daiktams vaiko aplinkoje, priemonėms, su kuriomis vaikas gali ne tik patenkinti savo fizinės raidos poreikius aktyviai veikdamas, bet ir įprasminti bei kurti savo dvasinį pasaulį. Pasiūla mažų vaikų lavinamosios aplinkos kūrimui yra be galo didelė, tad išsirinkti, ko iš tikrųjų reikia mano vaikui, tikrai sudėtinga. Nuo dainuojančių ar kalbančių lavinamųjų žaislų iki vibruojančių gultukų, kurie neva padeda išlaikyti vaiką ramų. Taigi kyla klausimas: ko reikia mūsų vaikui?

Šįkart norime pasidalinti ankstyvojo vaikų ugdymo tyrėjos, Montessori lektorės Heidi Philippart mintimis, kaip įrengti vaiko aplinką namuose. Taisyklė, kuri galioja bet kuriam amžiaus tarpsniui – visų pirma vaiko kambarys turi būti estetiškas, tvarkingas ir jaukus. Aplinka turi būti lanksti ir gebanti prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių. Vaiko kambarys turi atspindėti jūsų kultūrą, tačiau tuo pačiu būti praktiškas ir atliekantis savo funkciją. Tuo tarpu toliau atkreipsime dėmesį į tai, kas svarbu skirtinguose amžiaus tarpsniuose.

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite laikymo pagalvėlę (orig. topponcino), kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Laikymo pagalvėlė padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaiko kambaryje reikėtų įrengti atskiras erdves:

Miegojimo erdvė. Siūlome vengti įprastinių lovelių su rėmais. Miegui ant žemės patieskite čiužinį, kuris leis vaikui laisvai judėti miegant (vėliau pačiam priimti sprendimą kada atsikelti ir išropoti), o kartu leis stebėti kambario aplinką. Pirmuosius mėnesius galite naudoti krepšį (vad. Mozės krepšį), kuriame vaikas gali laisvai stebėti viską kas yra aplink, jo matomo vaizdo neužstoja lovelės rėmai ar sienelės, jis yra patogus persinešti, kai dirbate virtuvėje ar kitame kambaryje. Taip vaikas nepatirs vienišumo ir atstūmimo, paliktas savo kambaryje įtaisytame „kalėjime“. Šiuo aspektu svarbiausia yra ne pati lovelė ar jos forma, o mūsų požiūris į ką tik gimusį mažylį, juk jis yra ne daiktas, kurį kažkur padedame, kad galėtume „normaliai“ gyventi savo įprastinį gyvenimą. Vaiko gimimas keičia mus, įžengiame į motinystės kelią, kuriame yra nemažai tarnystės ant mūsų rankų augančiam žmogui.       

Maitinimo erdvė.  Tai ypatingo ryšio erdvė tarp motinos ir vaiko. Įsirenkite patogų krėslą, kuriame žindysite kūdikį, šalia gali būti stalas, su pamerktomis gyvomis gėlėmis, užrašų knygelė jūsų mintims. Šioje erdvėje, kaip ir kitose, venkite mobiliųjų prietaisų, susitelkite į santykio su vaiku kūrimą, skirkite save vaikui.

Higienos priežiūros erdvė. Tai jums patogus vystymo stalas. Kūno lietimas yra labai jautrus momentas kiekvienam žmogui, būkite švelnūs, kalbinkite, kurkite santykį. Siūlome jog vystydami kūdikį į jų žiūrėtumėte tiesiai, ne šonu. Vystymo erdvėje vaiko akių lygyje gali būti įvairių paveikslų, kurie įjaukintų erdvę. Pasistenkite, kad vystymui reikalingos priemonės būtų tvarkingai išrūšiuotos (sauskelnės, kremukai, aliejukai), kad aplink save kūdikis matytų esant tvarką. 

Judėjimo erdvė. Šią erdvę įrenkite kambaryje ant žemės patiesdami ploną čiužinuką ar didesnį neslidų kilimėlį, kuris būtų ne per minkštas, kad vaikas galėtų laisvai atlikti pirmuosius savo judesius. Šalia aktyvios judėjimo erdvės, ant sienos pritvirtinkite veidrodį, kur vaikas galėtų stebėti ir matyti save. Greta ant sienos rekomenduojama priklijuoti juodai baltus paveikslėlius, kuriuos kūdikis galėtų tyrinėti. Ten pat gali būti ir medinis stovas su kabančiais daiktais (nebūtinai žaislais). Rekomenduojama vengti stiprius garsus ar šviesas skleidžiančių žaislų, nes jie gali labiau dirginti vaiko sąmonę, nei padėti lavintis. Nepamirškite, kad vaikui maloniausias motinos ir tėčio balsas. Ši erdvė yra aktyvioji zona, kur vaikas lavina savo judesius, tad būdami šalia skatinkite savo kūdikį judėti, kalbinkite ir žaiskite drauge.      

5-12 mėnesių vaiko erdvė

Šio amžiaus vaiko erdvėje išlieka tos pačios zonos, tačiau vaikas pradeda daugiau judėti, todėl įsitikinkite, ar vaiko kambarys yra pakankamai saugus. Atsigulkite vaiko lygyje ir įvertinkite kaip atrodo aplinka iš vaiko perspektyvos. Uždenkite įvairias nesaugias vietas, tokias kaip elektros kištukai ir pan. Viskas, kas yra vaiko kambaryje, turi būti atvira vaikui naudotis ir tirti. Šalia vystymo stalo galite padėti mažą kėdutę, ant kurios sėdėdamas vaikas su suaugusiojo pagalba gali apsirengti. Šalia žindymo erdvės atsiranda mažas stalelis su kėde, kurie gali tapti vaiko užkandžių vieta. Išlikusi tokia pati miegojimo erdvė suteikia vaikui galimybę pačiam nubudus laisvai išropoti iš lovos į judėjimo-aktyviąją  erdvę bei norint miegoti, pačiam savarankiškai atsidurti joje, be suaugusiojo įkėlimo į lovelę.

Judėjimo erdvė. Šiame laikotarpyje itin greitai kinta vaiko fiziniai gebėjimai, jis sėdasi, mokosi pats atsistoti. Todėl prie veidrodžio rekomenduojama įtaisyti buomelį (ramstį), už kurio laikydamasis vaikas pats galės atsistoti ir laikydamasis žengti pirmuosius žingsnius. Kambaryje gali būti vienas ar keli neaukšti, minkšti pufai, kurie taip pat padės vaikui laikytis stojantis. Svarbu, jog vaikas bandytų stotis savo jėgomis, o ne keliamas ar laikomas suaugusiojo. Šioje erdvėje taip pat siūloma įtaisyti lentyną knygelėms, pakabinti nuotraukų, paveikslėlių ar paveikslų, kurie telkia vaiko dėmesį ir žadina smalsumą.

12 – 36 mėnesių vaiko aplinka

Šio amžiaus vaikai ypač daug juda, tampa savarankiškesni, todėl vaiko aktyvi aplinka nebėra tik jo kambaryje, tai – visi namai. Norint pritaikyti namų erdves vėlgi vertėtų pažvelgti į savo namus iš vaiko ūgio perspektyvos. Namų aplinka turi kiek įmanoma sudaryti sąlygas vaikui pačiam veikti, pavyzdžiui: žemai nuleista pakaba jo paltui prieškambaryje, laiptelis prie virtuvės stalo, kuris leistų jam įsitraukti į maisto gaminimo procesą, įsipilti vandens ir pan. Vaiko kambaryje gali atsirasti žema lentynėlė su skyreliais, kurioje būtų laikomos vaikui lengvai pasiekiamos įvairios veiklos priemonės; veidrodis, kuriame vaikas mato visą save visu ūgiu. Drabužių spintelė turi būti žema ir pritaikyta vaikui pačiam pasiimti drabužius. Jei naudojate komodą su stalčiais, rūbus sudėkite tokiame lygyje, kad vaikas galėtų juos pasiekti. Reikėtų sudaryti sąlygas jam pasirinkti drabužius, tačiau nesudarant pernelyg daug pasirinkimo variantų. Šiuo laikotarpiu vaikai išgyvena jautrųjį periodą tvarkai, todėl namuose ir vaiko kambaryje visi daiktai turi turėti savo nekintamas vietas, į kurias sugrįžtų juos panaudojus. Kai vaikas savarankiškai užsiima su  priemonėmis, kurios padeda jam lavinti smulkiąją motoriką ir aktyviai dalyvauja asmenybės savikūros procese, svarbu stebėti vaiką ir neįsiterpti. Tai ypatingai svarbus vaiko gebėjimo susikaupti laikotarpis. Nesikiškite veiksmais ar žodžiais, kai vaikas veikia. Atminkite, „kai supjaustai už mane, parašai už mane, surandi už mane, atidarai už mane, užriši už mane.. Viskas, ką išmokstu, yra tai, kad tu gali už mane padaryti geriau.“ Leiskite vaikui kiek įmanoma veikti savarankiškai ir įtraukite vaiką į savo šeimos kasdienį gyvenimą.

Kasdien siekdami būti tobulais tėvais, užtikrinti vaiko lavinimą ir patenkinti visus poreikius dažnai išvargstame ir nebeišlaikome emocinio stabilumo. Orientuokite save į vaiko pažinimą, matykite jame žmogų, kuris dar bus, neuždarykite kelių jo asmenybės savikūrai. Permąstykite savo kasdienį elgesį, ar savo žodžiais ir veiksmais neįžeidžiate vaiko orumo, o sudarote sąlygas jo, kaip savarankiškos asmenybės augimui. Natūralu, jei skaitant šį tekstą iškilo klausimų, pvz: o kodėl vaikui reikalingas veidrodis, kuo blogai lovytė su aukštais rėmeliais, o kokias lavinamąsias priemones duoti vaikui ir kada ir t.t. Šiuo tekstu nesistengiame pateikti recepto, reklamuoti konkrečių žaislų ar daiktų, bet kviečiame permąstyti kasdienybės detales, kurios gali padėti įnešti daugiau ramybės į namų aplinką, kurti ją tokią, kuri būtų savaime tenkinanti vaiko poreikius, o drauge pakviesti būti montessori ugdymo dalimi net tada, kai nelankote Montessori ugdymo sistemą taikančios įstaigos. Nes Montessori ugdymas prasideda namuose!

Jeigu norėtumėte burtis į mamų, auginančių 0-3 m. amžiaus vaikučius ir norinčių eiti Montessori ugdymo keliu grupę, lauksime jūsų registracijos  https://forms.gle/eJeqpQtRYZjRP9dZA

Skaitantiems angliškai rekomenduojame:

http://www.aidtolife.org

https://www.themontessorinotebook.com

Vaiko dvasinis gyvenimas

Kai mes, Montessori mokytojai, kalbame apie vaiko dvasios puoselėjimą, tai nekalbame apie formaliąją religiją ar teologijos doktrinas. Mūsų praktika rodo, kad dvasinis vaiko gyvenimas yra jo prigimties būsena: jo prigimtis taiki, siekianti bendradarbiauti, smalsi, motyvuota mokytis ir prisidėti prie bendrų dalykų, bei – o tai matyti aiškiausiai – yra kupina stebuklų. Nors Montessori metodas sulaukia pagyrų dėl savo akademinio pajėgumo, žinome, kad tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga, tai, ką Renildee Montessori laiko esant „šlovinga, entuziastiška, giedra, ryžtinga ir subtilu.“

Tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga.

Montessori priemonės grakščiai pagamintos, todėl yra atrama vaikų dvasiai. Vaikams suteikiama galimybė įsijungti į darbą, naudojantis tomis priemonėmis, kurios juos domina labiausiai, ir pasisavinti tą informaciją, kuri jiems atrodo svarbiausia. Bendradarbiavimas skirtingų amžių vaikų grupėse irgi padeda vaikų dvasiai klestėti: tokioje aplinkoje vaikai gali atlikti prasmingus vaidmenis savo klasės draugų gyvenimuose ir todėl pasijusti reikšmingais visuomenės nariais. Drausminga mokslinės stebėsenos praktika taip pat prisideda prie to paties tikslo: čia klasė išskirtinai pasiruošusi prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualių poreikių.  

Tačiau pats stipriausias montesoriškas įrankis yra tas, kurį, laimė, galima parsinešti į namus: gebėjimas puoselėti vaiko dvasią, sudarant sąlygas jos klestėjimui. Pasauliui esant suskirstytam į akademinių valandų segmentus (matematika, skaitymas, socialiniai mokslai, gamtos mokslai), sunku atrasti laiko pamatyti, kaip visi dalykai, kurių mokome, susiję tarpusavyje. Kai vaikai verčiami pabaigti darbus, nes jau laikas stoti į liniją, bėgti į sporto pamoką, susitvarkyti ar įduoti mokytojai atliktą testą, pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas. 

Pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas.

Vaikams reikia laiko mąstymui ir prasmės įžvelgimui dalykuose, apie kuriuos jie mąsto. Būtina leisti jiems stebėti naujus reiškinius ir suteikti galimybę įtraukti tuos stebėjimus į savo pasaulio suvokimą. Stebėtis be jokio tikslo ir tik dėl vienos priežasties: nes pasaulis – gana nuostabi vieta. 

Vis dėlto pernelyg dažnai vaikus skubiname. Šaukiame ant jų, kad paskubėtų ar – o tai dar blogiau – užbaigiame jų darbus patys, nes manome juos per ilgai užtrukus. Mokome juos vertinti savo darbotvarkes, užuot skatinę vertinti dvasinius dalykus. Patys skundžiamės esą užkrauti darbais, bėdojamės, kad nespėjame… Taip elgdamiesi skatiname vaikus elgtis taip pat. 

Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome duoti jiems laiko ir erdvės klestėti, jausti tai, kas gilu, autentiška – ar tai būtų džiaugsminga, ar draskytų širdį. Turime leisti jiems patirti pasaulį visais būdais, kuriuos leidžia pats pasaulis, ir atkreipti dėmesį į visus dalykus, į kuriuos pasaulis juos kviečia įsijungti; ir visa tai turi trukti tol, kol vaikų širdys prisipildys pačios. Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome gerbti jų kitoniškumą ir judėti ne mūsų susikurtų planų, o švelnios ir tvirtos vaiko kontempliacijos ritmu. 

Sekite vaiku – kad ir kiek užtruktumėt.

Tekstas verstas iš profesorės, rašytojos, montessori metodikos dėstytojos Catherine McTamaney straipsnio „Man cannot do without his religions“. 

Kaip su vaikais kalbėti apie COVID-19

CO – corona (nes viruso išvaizda primena karūną), VI – virusas, D – disease (liga), 19 – pirmą kartą diagnozuotas 2019 m. 

Šiuo netikrumo ir rūpesčio metu norime patarti Jums, ką galime padaryti, norėdami užtikrinti vaikams saugumo pojūtį. Natūralu, jog vaikai, kaip ir mes, mato žmones su kaukėmis, girdi informaciją apie viruso plitimą, mirusius žmones, diskusijas apie tai, kaip virusas paveikia skirtingas bendruomenes, gresiantį ekonomikos nuosmukį, žlungančius verslus ir pan., tad vienaip ar kitaip reaguoja į šią aktualiją. Ši reakcija dažnu atveju yra šeimos emocinės atmosferos atspindys, plg. jei tėvai daug kalba apie savo nerimą dėl senelių sveikatos arba atvirai diskutuoja apie finansinį nestabilumą, vaikas, tikėtina, taip pat jaus padidėjusį nerimą. Pasaulį vaikai suvokia per suaugusiųjų reakcijas, tad lygiai taip, stebėdami savo tėvus, vaikai supras, kaip stipriai jie turėtų bijoti koronaviruso. 

Kadangi vieni vaikai gali būti linkę atvirai klausinėti apie susidariusią situaciją, kiti, priešingai, nerimauti viduje, rekomenduojame patiems klausti vaikų, ką jie žino apie virusą, tokiu būdu skatinant diskusiją ir raginant užduoti klausimus jums. Puiki pokalbio pradžia būtų tiesiog paklausti, kodėl, jų nuomone, taip svarbu plauti rankas. Šis pokalbis gali įgyti įvairias formas, priklausomai nuo vaiko klausimų ir amžiaus. Informaciją apie virusą pateikite aiškiai, neišsiplėsdami, remdamiesi faktais. Jei matote, kad vaikui pakako nedaug informacijos, pokalbį užbaikite. Tikėtina, kad vaikas permąstys gautą informaciją ir po kiek laiko sugrįš su naujais klausimais. Jei, priešingai, jaučiate, jog vaikas stipriai jaudinasi, užduoda daug klausimų, įvardinkite jo jausmą ir paklauskite, kas jį labiausiai neramina. Natūralu, jog galite nežinoti visų atsakymų, tad nebijokite to pasakyti. Atsakymo galite paieškoti patikimuose šaltiniuose arba palikti atvirą, bet leisti vaikui suprasti, kad panašiai dėl nežinomybės šiuo metu gali jaustis daug žmonių. 

Pateikiame šiek tiek svarbių atsakymų į vaikų klausimus:

Kodėl žmonės dėvi kaukes?

Pasitaiko atvejų, kad tėvai, nenorėdami gąsdinti savo vaikų, nežinodami atsakymų arba patys bijodami faktų pradeda kurti nuo realybės nutolusias istorijas. Na, pavyzdžiui, kad parduotuvėse vaikščiojantys žmonės su kaukėmis yra slaptieji viruso medžiotojai, kurie jį tikrai pagaus ir uždarys, idant niekas nebesusirgtų. Nerekomenduojame to daryti, nes anksčiau ar vėliau situacija išaiškės ir jūsų vaikų pasitikėjimas jumis gali susvyruoti. Pasakykite, jog kaukės yra skirtos apsisaugojimui ir viruso plitimo stabdymui. Jei žmogus dėvi kaukę, tai nereiškia, kad jis turi virusą. Dažniausiai tai tik rodo, kad jis saugojasi. Kai gyvenimas ima tekėti neįprasta vaga, žmonės išsigąsta. Tai yra normalu ir būtent tada mes turime naudoti savo galingąsias smegenis ir mąstyti logiškai.

Kas ta korona?

Koronavirusas yra labai maža dalelė, kurią įkvėpęs žmogus gali susirgti/ arba ne, priklausomai nuo to, kaip stipriai jo kraujyje esančios dalelės galės kovoti stumdamos virusą lauk iš organizmo. Priminkite apie atvejus, kai vaikas sirgo virusu, kaip tuomet jautėsi, kokiais būdais kūnas kovojo, kad išstumtų virusą. Papasakokite, kaip jaučiasi covid susirgę žmonės ( silpnumas, karščiavimas, kosulys). 

Kaip galima susirgti koronavirusu?

Virusas plinta taip, kaip ir visi kiti virusai. Kai žmogus sergantis koronavirusu nusičiaudi ar nusikosėja, jo kūne esantys virusai patenka į išorę mažuose lašeliuose. Dalis šių lašelių nukrenta ant žemės ir miršta, dalis gali patekti ant kitų žmonių rūbų, juos galime įkvėpti. Tokiu būdu suserga ir kiti žmonės. Taip pat susirgti galime liesdami nešvarius paviršius, ant kurių yra šių lašelių, nes kažkas sergantis čiaudėjo arba kosėjo. Kad virusas mūsų nesusargdintų reikia plauti rankas su muilu ir neliesti rankomis veido. 

Ar mums pavojingas COVID?

Jei vaikas girdėjo naujienas per televiziją ar iš jūsų lūpų apie daugybę mirštančiųjų, tikėtina, kad tai jam kelia baimę. Galite pasakyti, jog pasaulyje tikrai mirė daug senų žmonių, tačiau taip yra todėl, kad jų organizmas silpniau kovoja su virusais. Visgi yra nemažai senų žmonių, kurie pasveiko. Galime priminti, jog liga palietė tiek daug žmonių dėl to, kad žmonės negalvojo, kad tai rimta ir nesaugojo vieni kitų. Tuo tarpu mes būname namuose, dažnai plauname rankas, dėvime apsaugines kaukes ir pirštines eidami į parduotuvę, nelankome senelių, taigi saugomės. Panašu, kad vaikai, jei ir užsikrečia, perserga labai lengvai. Būtinai pasakokite apie tai, kas priklauso nuo mūsų, kas yra vaiko kontrolės ribose.

Dar keli patarimai:

Ribokite informaciją apie COVID-19

Nepaisant to, kad mums svarbu, kokios yra viruso plitimo aktualijos, venkite rodyti išskirtinai didelį susidomėjimą šia problema. Nežiūrėkite žinių laidų per televiziją vaikams girdint. Liūdna, bet ten pateikiamos naujienos ne visada objektyvios, dažnai sutelktos į negatyvius situacijos efektus. Informacijos apie korona virusą galite klausytis per ausines ar skaityti telefone. Rūpestingai stebėkite vaikus pasiekiančią informaciją (suaugusiųjų pokalbius, žinias, spaudą (ypač nuotraukas), tuščias parduotuvių lentynas ir pan.)

Nustatykite dienos rutiną ir jos laikykitės 

Rutina pati savaime suteikia aiškumo, ramybės bei jausmą, kad kai kuriuos dalykus mes galime kontroliuoti. Nebūtina smulkiai suplanuoti visos dienos, tačiau reikėtų fiksuoti dienos ritualų laiką (kėlimasis, pusryčiai, prausimasis, pamokos, sportas, pietūs, pietų miegas, laikas lauke, laisvas žaidimas, vakarienės gaminimas drauge). Jei pavyksta, namuose sukurkite atskiras erdves mokymuisi ir žaidimams. Taip vaikui bus paprasčiau persijungti į mokymosi ar atsipalaidavimo rėžimus.

Atsispirkite norui pailginti laiką prie ekranų

Per daug tokio laiko gali sukelti depresyvią nuotaiką ir stresinėje situacijoje tikrai nepadės. Negana to, turbūt žinote, kaip greitai įprantama prie filmukų, laidelių (kad ir mokomųjų), tad stenkitės išlaikyti tokį laiką prie ekrano, koks norėsite, kad būtų nuolatos (išskyrus, žinoma, pamokas, kurios vyksta online). 

Skatinkite ryšį su kitais

Parodykite, kad net ir pasikeitęs santykių formatas netrukdo palaikyti bendruomeniškumą su giminėmis, draugais, seneliais, mokytojais ir klasės/ darželio grupės draugais. 

Padėkite vaikams išbūti su jausmais

Jei jaučiate, kad vaikas išgyvena stiprias emocijas, nesistenkite jų paneigti ar nuvertinti. Pasiūlykite vaikui nupiešti koronavirusą arba nupieškite jį patys. Nupieškite vaiką ar kitus žmones su kaukėmis, per kurias virusas niekaip negali prasiskverbti. Taip pat galite piešti ir patį jausmą, pvz., bandyti nupiešti nerimą, baimę, nusivylimą.

Ir dar:

Domėkitės ir švieskitės apie virusą, kad galėtumėt kalbėti apie jį be baimės ir panikos. 

Venkite diskutuoti apie savo asmeninį nerimą dėl viruso ar finansinės šeimos situacijos. Nesistenkite slopinti savo jausmų, kalbėkitės apie tai su sutuoktiniu, draugu, galbūt psichologu, bet ne su vaikais.

 

 

Gyvenimo praktikos pratimai

Šiuo laikotarpiu internetas mirga nuo pasiūlymų, ką galima nuveikti su vaikais namuose. Visgi nesvarbu kokia tai būtų veikla: virtualūs muziejų turai, gamtos tyrinėjimo užduotys, online mankštos ar virtualios pamokos – visa tai reikalauja ne tik pačių vaikų, bet ir tėvų įsitraukimo. Turime aiškinti, komentuoti, atsakinėti į klausimus, skatinti susikaupti ir nesiblaškyti. Nors visą dieną leidžiame namuose, laiko tikrai nepadaugėjo, tiesa? Šiuo laikotarpiu tampame vaikų ugdymo palydėtojais, perimdami šią funkciją iš auklėtojų ir mokytojų. Natūralu, kad tai gali sukelti stresą, nes prie kasdienių buities darbų ir, dažnu atveju, profesinio darbo, prisidėjo ir tai, ko įprastai mes neatliekame – dabar organizuojame vaikų užimtumą, kad išlaikytume darną namuose, o, jei auginame mokyklinio amžiaus vaikus, tampame atsakingi ir už jų mokymąsi. Vis dėlto įtampa, atsiradusi dėl mėginimo suspėti atlikti visas mums tekusias pareigas, dažnai būna susijusi su tuo, kad norime atskirti vaikų ir savo veiklas. Ieškome, kuo galėtume užimti ir sudominti mažuosius bent valandėlei, kad tuo metu galėtume paruoši pietus, išplauti grindis ar sulankstyti skalbinius, visai pamiršdami, jog jiems šios veiklos iš tiesų ne mažiau įdomios (o dažnu atveju ir gerokai įdomesnės) nei „lavinantys pratimai”. Dabar, kai ekrano laiko dėl ugdymo persikėlimo į virtualią erdvę (arba dėl to, kad norime šiek tiek tylos namuose) tikrai padaugėjo, rekomenduojame kuo daugiau sumažinti ekrano naudojimą pramogai, t.y. animaciniai filmukai, lavinančios laidelės ir kt. ir vietoje to pakviesti vaikus prisidėti prie buities darbų atlikimo. Gyvenimo praktikos pratimai yra itin svarbi patirtinio Montessori ugdymo dalis. Gyvenimo praktikos pratimai turi savo erdvę kiekvienos amžiaus grupės Montessori erdvėje ir yra integruoti į daugybę vaikų veiklų ir atsakomybių. Džiugu, jog šią ugdymo sudedamąją dalį galima lengvai įgyvendinti namuose. Ši veikla padeda vaikams išsiugdyti tikslingus gyvenimo įgūdžius, padedančius nuolatos augti ir tobulėti. Gyvenimo praktikos pratimai apima smulkiosios motorikos ir judėjimo, koordinavimo, planavimo ir problemų sprendimo tobulinimo įgūdžius. 

Gyvenimo praktikos pratimų veikla:

  • Puoselėja vaikuose esantį prigimtinį tvarkos pojūtį;
  • Ugdo gebėjimą suvokti veiksmų seką ir ją įgyvendinti;
  • Lavina koncentraciją;
  • Stiprina fizinę nepriklausomybę nuo suaugusiojo;
  • Skatina tobulinti smulkiosios motorikos valdymą;
  • Sudaro galimybes planuoti ir vykdyti įvairias užduotis.

Gyvenimo praktikos sritis taip pat suteikia vaikams realią galimybę prisidėti prie šeimos gyvenimo. Šiai veiklai būdingas itin svarbių kompetencijų tobulinimas: sprendimų priėmimas, organizavimas, problemų sprendimas, impulsų valdymas, bendradarbiavimas ir komunikacija. Šie įgūdžiai yra vaiko akademinio mokymosi pagrindas.

 

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite topponcino, kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Topponcino padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaikai geriausiai mokosi stebėdami, todėl paprašykite, kad jie stebėtų, kaip atliekate darbus, o tada leiskite jiems tai atlikti! Praktinis gyvenimas įtraukia vaikus į visus ugdymo etapus, o užduotys sudaromos atsižvelgiant į jų gebėjimo koordinuoti savo judesius ir pasiekto savarankiškumo lygmenį. Įvairios gyvenimo praktikos  veiklos namuose skatina vaikų įsitraukimą, atsakomybę, bendrą patirtį su šeima ir pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikams paaugus, ši veikla natūraliai lemia jų sąmoningą įsitraukimą į savanorystę ir bendruomenę. Daugeliui šių gyvenimo praktikos veiklų patirtis yra jų suvokimo apie visuomenę ir asmeninės gyvenimo vizijos pagrindas. 

Taigi jei ir šiuo metu jūsų mažieji nerimsta prašinėdami užkandžių – pasiūlykite jiems juos pasiruošti patiems. Jei vyresnėlis bando mokytis, o mažylis vis trukdo susikaupti – pakvieskite šį su jumis iškepti pyragą. Jei vis girdite, mama, neturiu ką veikti, o jūs plėšotės nežinodami, ar baigti siurbti namus, ar visgi skirti laiko vaikui – paprašykite pagalbos tvarkant namus.