Namų mokykla arba kaip susidoroti su darbo ir mokymo namuose iššūkiu

Vaikai namuose, tėvai namuose.. Visi turime nemažai atsakomybių, darbų.. ir taip kyla nemenka įtampa. Sėdime prie besimokančių vaikų, skatiname juos susikaupti, bet tada nebelieka laiko atlikti savo darbų. Greta to dažnas jaučiame įtampą ir kaltę, kad negalime skirti pakankamai dėmesio savo vaikams, nes nebelieka aiškių ribų tarp darbo, mokslo, maisto ruošos ir poilsio laiko. 

Norime pasidalinti keliais patarimais:

  1. Mokykitės planuoti

Neprisiimkite viso vaiko ugdymo proceso sau. Mokymosi procesas yra vaiko atsakomybė, o mes, kaip suaugusieji, galime jam padėti tai suprasti. Klasėje nėra daug besikeičiančių dalykų, yra pastovus skirtingų veiklų kartojimas, kuris vaikams suteikia saugumo ir aiškumo pojūtį. Norint padėti vaikui suprasti, kiek ir kaip viskas šiandien bus – iš anksto susidarykite dienos ritmą, kartu su vaiku. Drauge su vaiku tyrinėkite mokyklos pasiūlytą tvarkaraštį, susirašykite savo šeimos kasdieninius ritualus į dienos planą, numatykite buvimą lauke, valgymo, poilsio ir žaidimų laiką. Neskaičiuokite visko minutėmis, palikite ilgesnius laiko tarpus, kurie vėliau nekels įtampos nei jums, nei vaikui. Savo pasirengtame dienos ritme aptarkite, kokiose veiklose dalyvausite kartu, o kokiose vaikas galės veikti savarankiškai. Pasižymėkite juos atskiru ženkleliu. Apžiūrėję dienos ritmą pasiruoškite priemones, kurias vaikas pats lengvai galės rasti ir pasiimti, tokiu būdu jis veiks savarankiškai. Nesistenkite būti dienos ritmo kontrolieriai. Stenkitės, kad laikui bėgant, vaiko nuotolinio ugdymo procesas vis labiau būtų savarankiškesnis ir jums reiktų mažiau įsitraukti, taip dienoje atsiras daugiau laiko blokų, kurių metu galėsite kokybiškai dirbti iš namų.

  1. Stebėkite ir bendradarbiaukite

Vaiko stebėjimas yra vienas iš esminių Montessori pedagogikos ašių. Dabar jūs, kasdien, ištisą dieną būnate su vaiku, matote kaip jam sekasi susikaupti, įsitraukti, atlikti įvairiais užduotis, kaip jis jaučiasi, apie ką kalba. Tai, žinoma, gali sukelti nemažai įtampos ir kaltinimo sau ar mokyklai, kai vaikui sunku sukaupti dėmesį pamokose, kai jis nenoriai atlieka užduotis, o mieliau renkasi kitus žaidimus namie. Neretai tai sukelia nesutarimų ir pykčių, nes ne viskas vyksta, taip kaip jūs norėtumėt. Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai būtų smalsūs, guvūs, noriai mokytųsi, gebėtų kelti klausimus, aktyviai dalyvautų pamokose. Tačiau vaikai šių dalykų dar tik mokosi ir kiekvienas yra savame kelyje. Stebėkite ir fiksuokite šiuos dalykus, ir bendradarbiaukite su mokytojais. Dalinkitės savo pastebėjimais, kartu ieškokite, kaip galite padėti vaikui eiti asmenybės savikūros link, galbūt kai kurie dalykai, kurie jus neramina yra labai natūrali vaiko raidos dalis ir vertėtų labiau atsipalaiduoti.

  1. Įtraukite į gyvenimą

Kaip tėvai, visada stengiamės užtikrinti savo vaikams kuo geresnes sąlygas gyventi, tad kartais net nepastebime, kaip tampame juos apšokinėjančiu personalu. Bėgame atnešti atsigerti, vos tik pasibaigus pamokai, jau laukiame su karštais pietumis valgomajame, arba pristatome juos tiesiai ant darbo stalo,  leidžiame jiems ilgiau pamiegoti, o tuo metu sutvarkome namuose besimėtančius žaislus. Žinoma, tai yra natūralu, nes darome iš didelės meilės, ir tai darome visi. Tačiau nepamirškime, mokymasis nėra vienintelis tikslas vaikų gyvenime. Priešingai, priklausomai nuo kiekvieno vaiko mokymosi patirčių, tai gali turėti tik prievolės įvaizdį, kai mokymasis yra tai, kas neįdomu,  vargina, o gera yra tik tai, kad vyksta tarp mokymosi – pertraukos, popamokinė veikla, žaidimai, filmukai, namai.

Vaikams būtinai reikia įtraukimo į gyvenimą, į namų ruošą, patirti natūralų šeimos gyvenimą su pareigomis ir kartais taip nemėgstama rutina. Kvieskite vaikus gaminti kartu, tvarkytis namus ar kasti sniegą kieme. Tokiu būdu atpalaiduosite vaiką nuo intensyvaus protinio darbo. Kartu atlikdami įvairius darbus turėsite daugiau progų pokalbiams, kursite pozityvias emocijas, o ir pati namų ruoša netaps tik jūsų atsakomybe.

Ir nepamirškime senos išminties: gauname tiek, kiek GALIME pakelti. O tai, kokį prisitaikymo prie iššūkio ir tvarkymosi su sunkumais pavyzdį parodysime savo vaikams, gali būti naudingesnė gyvenimiška patirtis, nei konkrečių užduočių atlikimas.

Vaiko dvasinis gyvenimas

Kai mes, Montessori mokytojai, kalbame apie vaiko dvasios puoselėjimą, tai nekalbame apie formaliąją religiją ar teologijos doktrinas. Mūsų praktika rodo, kad dvasinis vaiko gyvenimas yra jo prigimties būsena: jo prigimtis taiki, siekianti bendradarbiauti, smalsi, motyvuota mokytis ir prisidėti prie bendrų dalykų, bei – o tai matyti aiškiausiai – yra kupina stebuklų. Nors Montessori metodas sulaukia pagyrų dėl savo akademinio pajėgumo, žinome, kad tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga, tai, ką Renildee Montessori laiko esant „šlovinga, entuziastiška, giedra, ryžtinga ir subtilu.“

Tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga.

Montessori priemonės grakščiai pagamintos, todėl yra atrama vaikų dvasiai. Vaikams suteikiama galimybė įsijungti į darbą, naudojantis tomis priemonėmis, kurios juos domina labiausiai, ir pasisavinti tą informaciją, kuri jiems atrodo svarbiausia. Bendradarbiavimas skirtingų amžių vaikų grupėse irgi padeda vaikų dvasiai klestėti: tokioje aplinkoje vaikai gali atlikti prasmingus vaidmenis savo klasės draugų gyvenimuose ir todėl pasijusti reikšmingais visuomenės nariais. Drausminga mokslinės stebėsenos praktika taip pat prisideda prie to paties tikslo: čia klasė išskirtinai pasiruošusi prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualių poreikių.  

Tačiau pats stipriausias montesoriškas įrankis yra tas, kurį, laimė, galima parsinešti į namus: gebėjimas puoselėti vaiko dvasią, sudarant sąlygas jos klestėjimui. Pasauliui esant suskirstytam į akademinių valandų segmentus (matematika, skaitymas, socialiniai mokslai, gamtos mokslai), sunku atrasti laiko pamatyti, kaip visi dalykai, kurių mokome, susiję tarpusavyje. Kai vaikai verčiami pabaigti darbus, nes jau laikas stoti į liniją, bėgti į sporto pamoką, susitvarkyti ar įduoti mokytojai atliktą testą, pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas. 

Pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas.

Vaikams reikia laiko mąstymui ir prasmės įžvelgimui dalykuose, apie kuriuos jie mąsto. Būtina leisti jiems stebėti naujus reiškinius ir suteikti galimybę įtraukti tuos stebėjimus į savo pasaulio suvokimą. Stebėtis be jokio tikslo ir tik dėl vienos priežasties: nes pasaulis – gana nuostabi vieta. 

Vis dėlto pernelyg dažnai vaikus skubiname. Šaukiame ant jų, kad paskubėtų ar – o tai dar blogiau – užbaigiame jų darbus patys, nes manome juos per ilgai užtrukus. Mokome juos vertinti savo darbotvarkes, užuot skatinę vertinti dvasinius dalykus. Patys skundžiamės esą užkrauti darbais, bėdojamės, kad nespėjame… Taip elgdamiesi skatiname vaikus elgtis taip pat. 

Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome duoti jiems laiko ir erdvės klestėti, jausti tai, kas gilu, autentiška – ar tai būtų džiaugsminga, ar draskytų širdį. Turime leisti jiems patirti pasaulį visais būdais, kuriuos leidžia pats pasaulis, ir atkreipti dėmesį į visus dalykus, į kuriuos pasaulis juos kviečia įsijungti; ir visa tai turi trukti tol, kol vaikų širdys prisipildys pačios. Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome gerbti jų kitoniškumą ir judėti ne mūsų susikurtų planų, o švelnios ir tvirtos vaiko kontempliacijos ritmu. 

Sekite vaiku – kad ir kiek užtruktumėt.

Tekstas verstas iš profesorės, rašytojos, montessori metodikos dėstytojos Catherine McTamaney straipsnio „Man cannot do without his religions“. 

Kaip su vaikais kalbėti apie COVID-19

CO – corona (nes viruso išvaizda primena karūną), VI – virusas, D – disease (liga), 19 – pirmą kartą diagnozuotas 2019 m. 

Šiuo netikrumo ir rūpesčio metu norime patarti Jums, ką galime padaryti, norėdami užtikrinti vaikams saugumo pojūtį. Natūralu, jog vaikai, kaip ir mes, mato žmones su kaukėmis, girdi informaciją apie viruso plitimą, mirusius žmones, diskusijas apie tai, kaip virusas paveikia skirtingas bendruomenes, gresiantį ekonomikos nuosmukį, žlungančius verslus ir pan., tad vienaip ar kitaip reaguoja į šią aktualiją. Ši reakcija dažnu atveju yra šeimos emocinės atmosferos atspindys, plg. jei tėvai daug kalba apie savo nerimą dėl senelių sveikatos arba atvirai diskutuoja apie finansinį nestabilumą, vaikas, tikėtina, taip pat jaus padidėjusį nerimą. Pasaulį vaikai suvokia per suaugusiųjų reakcijas, tad lygiai taip, stebėdami savo tėvus, vaikai supras, kaip stipriai jie turėtų bijoti koronaviruso. 

Kadangi vieni vaikai gali būti linkę atvirai klausinėti apie susidariusią situaciją, kiti, priešingai, nerimauti viduje, rekomenduojame patiems klausti vaikų, ką jie žino apie virusą, tokiu būdu skatinant diskusiją ir raginant užduoti klausimus jums. Puiki pokalbio pradžia būtų tiesiog paklausti, kodėl, jų nuomone, taip svarbu plauti rankas. Šis pokalbis gali įgyti įvairias formas, priklausomai nuo vaiko klausimų ir amžiaus. Informaciją apie virusą pateikite aiškiai, neišsiplėsdami, remdamiesi faktais. Jei matote, kad vaikui pakako nedaug informacijos, pokalbį užbaikite. Tikėtina, kad vaikas permąstys gautą informaciją ir po kiek laiko sugrįš su naujais klausimais. Jei, priešingai, jaučiate, jog vaikas stipriai jaudinasi, užduoda daug klausimų, įvardinkite jo jausmą ir paklauskite, kas jį labiausiai neramina. Natūralu, jog galite nežinoti visų atsakymų, tad nebijokite to pasakyti. Atsakymo galite paieškoti patikimuose šaltiniuose arba palikti atvirą, bet leisti vaikui suprasti, kad panašiai dėl nežinomybės šiuo metu gali jaustis daug žmonių. 

Pateikiame šiek tiek svarbių atsakymų į vaikų klausimus:

Kodėl žmonės dėvi kaukes?

Pasitaiko atvejų, kad tėvai, nenorėdami gąsdinti savo vaikų, nežinodami atsakymų arba patys bijodami faktų pradeda kurti nuo realybės nutolusias istorijas. Na, pavyzdžiui, kad parduotuvėse vaikščiojantys žmonės su kaukėmis yra slaptieji viruso medžiotojai, kurie jį tikrai pagaus ir uždarys, idant niekas nebesusirgtų. Nerekomenduojame to daryti, nes anksčiau ar vėliau situacija išaiškės ir jūsų vaikų pasitikėjimas jumis gali susvyruoti. Pasakykite, jog kaukės yra skirtos apsisaugojimui ir viruso plitimo stabdymui. Jei žmogus dėvi kaukę, tai nereiškia, kad jis turi virusą. Dažniausiai tai tik rodo, kad jis saugojasi. Kai gyvenimas ima tekėti neįprasta vaga, žmonės išsigąsta. Tai yra normalu ir būtent tada mes turime naudoti savo galingąsias smegenis ir mąstyti logiškai.

Kas ta korona?

Koronavirusas yra labai maža dalelė, kurią įkvėpęs žmogus gali susirgti/ arba ne, priklausomai nuo to, kaip stipriai jo kraujyje esančios dalelės galės kovoti stumdamos virusą lauk iš organizmo. Priminkite apie atvejus, kai vaikas sirgo virusu, kaip tuomet jautėsi, kokiais būdais kūnas kovojo, kad išstumtų virusą. Papasakokite, kaip jaučiasi covid susirgę žmonės ( silpnumas, karščiavimas, kosulys). 

Kaip galima susirgti koronavirusu?

Virusas plinta taip, kaip ir visi kiti virusai. Kai žmogus sergantis koronavirusu nusičiaudi ar nusikosėja, jo kūne esantys virusai patenka į išorę mažuose lašeliuose. Dalis šių lašelių nukrenta ant žemės ir miršta, dalis gali patekti ant kitų žmonių rūbų, juos galime įkvėpti. Tokiu būdu suserga ir kiti žmonės. Taip pat susirgti galime liesdami nešvarius paviršius, ant kurių yra šių lašelių, nes kažkas sergantis čiaudėjo arba kosėjo. Kad virusas mūsų nesusargdintų reikia plauti rankas su muilu ir neliesti rankomis veido. 

Ar mums pavojingas COVID?

Jei vaikas girdėjo naujienas per televiziją ar iš jūsų lūpų apie daugybę mirštančiųjų, tikėtina, kad tai jam kelia baimę. Galite pasakyti, jog pasaulyje tikrai mirė daug senų žmonių, tačiau taip yra todėl, kad jų organizmas silpniau kovoja su virusais. Visgi yra nemažai senų žmonių, kurie pasveiko. Galime priminti, jog liga palietė tiek daug žmonių dėl to, kad žmonės negalvojo, kad tai rimta ir nesaugojo vieni kitų. Tuo tarpu mes būname namuose, dažnai plauname rankas, dėvime apsaugines kaukes ir pirštines eidami į parduotuvę, nelankome senelių, taigi saugomės. Panašu, kad vaikai, jei ir užsikrečia, perserga labai lengvai. Būtinai pasakokite apie tai, kas priklauso nuo mūsų, kas yra vaiko kontrolės ribose.

Dar keli patarimai:

Ribokite informaciją apie COVID-19

Nepaisant to, kad mums svarbu, kokios yra viruso plitimo aktualijos, venkite rodyti išskirtinai didelį susidomėjimą šia problema. Nežiūrėkite žinių laidų per televiziją vaikams girdint. Liūdna, bet ten pateikiamos naujienos ne visada objektyvios, dažnai sutelktos į negatyvius situacijos efektus. Informacijos apie korona virusą galite klausytis per ausines ar skaityti telefone. Rūpestingai stebėkite vaikus pasiekiančią informaciją (suaugusiųjų pokalbius, žinias, spaudą (ypač nuotraukas), tuščias parduotuvių lentynas ir pan.)

Nustatykite dienos rutiną ir jos laikykitės 

Rutina pati savaime suteikia aiškumo, ramybės bei jausmą, kad kai kuriuos dalykus mes galime kontroliuoti. Nebūtina smulkiai suplanuoti visos dienos, tačiau reikėtų fiksuoti dienos ritualų laiką (kėlimasis, pusryčiai, prausimasis, pamokos, sportas, pietūs, pietų miegas, laikas lauke, laisvas žaidimas, vakarienės gaminimas drauge). Jei pavyksta, namuose sukurkite atskiras erdves mokymuisi ir žaidimams. Taip vaikui bus paprasčiau persijungti į mokymosi ar atsipalaidavimo rėžimus.

Atsispirkite norui pailginti laiką prie ekranų

Per daug tokio laiko gali sukelti depresyvią nuotaiką ir stresinėje situacijoje tikrai nepadės. Negana to, turbūt žinote, kaip greitai įprantama prie filmukų, laidelių (kad ir mokomųjų), tad stenkitės išlaikyti tokį laiką prie ekrano, koks norėsite, kad būtų nuolatos (išskyrus, žinoma, pamokas, kurios vyksta online). 

Skatinkite ryšį su kitais

Parodykite, kad net ir pasikeitęs santykių formatas netrukdo palaikyti bendruomeniškumą su giminėmis, draugais, seneliais, mokytojais ir klasės/ darželio grupės draugais. 

Padėkite vaikams išbūti su jausmais

Jei jaučiate, kad vaikas išgyvena stiprias emocijas, nesistenkite jų paneigti ar nuvertinti. Pasiūlykite vaikui nupiešti koronavirusą arba nupieškite jį patys. Nupieškite vaiką ar kitus žmones su kaukėmis, per kurias virusas niekaip negali prasiskverbti. Taip pat galite piešti ir patį jausmą, pvz., bandyti nupiešti nerimą, baimę, nusivylimą.

Ir dar:

Domėkitės ir švieskitės apie virusą, kad galėtumėt kalbėti apie jį be baimės ir panikos. 

Venkite diskutuoti apie savo asmeninį nerimą dėl viruso ar finansinės šeimos situacijos. Nesistenkite slopinti savo jausmų, kalbėkitės apie tai su sutuoktiniu, draugu, galbūt psichologu, bet ne su vaikais.

 

 

Gyvenimo praktikos pratimai

Šiuo laikotarpiu internetas mirga nuo pasiūlymų, ką galima nuveikti su vaikais namuose. Visgi nesvarbu kokia tai būtų veikla: virtualūs muziejų turai, gamtos tyrinėjimo užduotys, online mankštos ar virtualios pamokos – visa tai reikalauja ne tik pačių vaikų, bet ir tėvų įsitraukimo. Turime aiškinti, komentuoti, atsakinėti į klausimus, skatinti susikaupti ir nesiblaškyti. Nors visą dieną leidžiame namuose, laiko tikrai nepadaugėjo, tiesa? Šiuo laikotarpiu tampame vaikų ugdymo palydėtojais, perimdami šią funkciją iš auklėtojų ir mokytojų. Natūralu, kad tai gali sukelti stresą, nes prie kasdienių buities darbų ir, dažnu atveju, profesinio darbo, prisidėjo ir tai, ko įprastai mes neatliekame – dabar organizuojame vaikų užimtumą, kad išlaikytume darną namuose, o, jei auginame mokyklinio amžiaus vaikus, tampame atsakingi ir už jų mokymąsi. Vis dėlto įtampa, atsiradusi dėl mėginimo suspėti atlikti visas mums tekusias pareigas, dažnai būna susijusi su tuo, kad norime atskirti vaikų ir savo veiklas. Ieškome, kuo galėtume užimti ir sudominti mažuosius bent valandėlei, kad tuo metu galėtume paruoši pietus, išplauti grindis ar sulankstyti skalbinius, visai pamiršdami, jog jiems šios veiklos iš tiesų ne mažiau įdomios (o dažnu atveju ir gerokai įdomesnės) nei „lavinantys pratimai”. Dabar, kai ekrano laiko dėl ugdymo persikėlimo į virtualią erdvę (arba dėl to, kad norime šiek tiek tylos namuose) tikrai padaugėjo, rekomenduojame kuo daugiau sumažinti ekrano naudojimą pramogai, t.y. animaciniai filmukai, lavinančios laidelės ir kt. ir vietoje to pakviesti vaikus prisidėti prie buities darbų atlikimo. Gyvenimo praktikos pratimai yra itin svarbi patirtinio Montessori ugdymo dalis. Gyvenimo praktikos pratimai turi savo erdvę kiekvienos amžiaus grupės Montessori erdvėje ir yra integruoti į daugybę vaikų veiklų ir atsakomybių. Džiugu, jog šią ugdymo sudedamąją dalį galima lengvai įgyvendinti namuose. Ši veikla padeda vaikams išsiugdyti tikslingus gyvenimo įgūdžius, padedančius nuolatos augti ir tobulėti. Gyvenimo praktikos pratimai apima smulkiosios motorikos ir judėjimo, koordinavimo, planavimo ir problemų sprendimo tobulinimo įgūdžius. 

Gyvenimo praktikos pratimų veikla:

  • Puoselėja vaikuose esantį prigimtinį tvarkos pojūtį;
  • Ugdo gebėjimą suvokti veiksmų seką ir ją įgyvendinti;
  • Lavina koncentraciją;
  • Stiprina fizinę nepriklausomybę nuo suaugusiojo;
  • Skatina tobulinti smulkiosios motorikos valdymą;
  • Sudaro galimybes planuoti ir vykdyti įvairias užduotis.

Gyvenimo praktikos sritis taip pat suteikia vaikams realią galimybę prisidėti prie šeimos gyvenimo. Šiai veiklai būdingas itin svarbių kompetencijų tobulinimas: sprendimų priėmimas, organizavimas, problemų sprendimas, impulsų valdymas, bendradarbiavimas ir komunikacija. Šie įgūdžiai yra vaiko akademinio mokymosi pagrindas.

 

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite topponcino, kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Topponcino padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaikai geriausiai mokosi stebėdami, todėl paprašykite, kad jie stebėtų, kaip atliekate darbus, o tada leiskite jiems tai atlikti! Praktinis gyvenimas įtraukia vaikus į visus ugdymo etapus, o užduotys sudaromos atsižvelgiant į jų gebėjimo koordinuoti savo judesius ir pasiekto savarankiškumo lygmenį. Įvairios gyvenimo praktikos  veiklos namuose skatina vaikų įsitraukimą, atsakomybę, bendrą patirtį su šeima ir pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikams paaugus, ši veikla natūraliai lemia jų sąmoningą įsitraukimą į savanorystę ir bendruomenę. Daugeliui šių gyvenimo praktikos veiklų patirtis yra jų suvokimo apie visuomenę ir asmeninės gyvenimo vizijos pagrindas. 

Taigi jei ir šiuo metu jūsų mažieji nerimsta prašinėdami užkandžių – pasiūlykite jiems juos pasiruošti patiems. Jei vyresnėlis bando mokytis, o mažylis vis trukdo susikaupti – pakvieskite šį su jumis iškepti pyragą. Jei vis girdite, mama, neturiu ką veikti, o jūs plėšotės nežinodami, ar baigti siurbti namus, ar visgi skirti laiko vaikui – paprašykite pagalbos tvarkant namus.